Gabija – „Žinau, kaip kartais klaidos mus atbaido nuo noro“. Drąsus pokalbis apie siuvinėjimą kryželiu ir išmoktas pamokas.

Dauguma mūsų siuvinėjimą kryželiu atradome mokykloje per darbų pamokas. Taip pat dauguma mūsų pradėjome siuvinėti su tokiomis pat arba labai panašiomis klaidomis. Todėl kviečiame susipažinti su Gabija, kuri yra ne tik nuolat tobulėjanti siuvinėtoja, bet ir nuostabi rašytoja. Pripažinsime, mums širdis neleido koreguoti tokių nuostabių, meniškai aprašytų atsakymų, todėl kviečiame atsipalaiduoti ir paskaityti drąsų Gabijos pokalbį – juk ne kiekviena gali ir moka pripažinti klaidas ir iš jų mokytis. Džiaugiamės Tave atradusios <3

O viskas prasidėjo nuo paprasto klausimo „Kokia buvo Tavo siuvinėjimo kryželiu pradžia ir kelionė“?

„Siuvinėti pradėjau jau seniai – dar mokykloje. Kaip šiandien pamenu vykusias darbų pamokas, kuriose be įvairaus maisto gaminimo užsiėmėme rankdarbiais. Siuvome, gaminome paveiksliukus, karpėme, vėlėme vilna (na, bent jau bandėme tai daryti), jaukinomės kitus įvairius užsiėmimus. Niekas kitas taip manęs, tuo metu stiprios matematikės, nežavėjo, kaip kryžiukai. Gal dėl to, kad šiam užsiėmimui reikia nemažai logikos analizuojant schemas, gal dėl griežtų taisyklių, o galbūt tiesiog dėl siūlų magijos. Lig šiol labiausiai iš visų rankdarbių mane traukia tai, kas susiję su siūlais. Bandžiau jaukintis ir mezgimą, tačiau po pirmosios kojinėmis apmegztos žiemos šį užsiėmimą palikau šalimais. Nepaisant to, kad matematika liko toli nuošaly, kad dabar pagrindiniu varikliuku man tapo žodis – jo rašymas ar skaitymas –, siuvinėjimo kryželiu nemečiau. Drįsčiau teigti – atradau iš naujo.

Pamenu, pirmieji siūlų akordai kanvoje buvo tragiški. Kryžiukai lakstė į visas puses, buvo nevienodai sutraukti, todėl skyrėsi ir dydžiu. Nieko neišmaniau nei apie gijų skaičių, nei apie pačios medžiagos tankį – ėmiau ir siuvinėjau kas papuolė. O ir pačių schemų gerai skaityti nemokėjau... Nors, ką ten mokėsi, kai jos kopijuotos iš mokytojos žurnaliuko... Schema eglutei? Vadinasi, reikia žalios. Susirandu žalią ir kryžiuoju. Prie eglutės pusnis? Tuomet reikia kažkokios baltos. Tik užbaigusi paveiksliuką supranti, kad visai tos spalvos nedera tarpusavy... Taip, taip, siuvinėjau ne iš rinkinių... Turbūt, jau įsivaizduojat, koks nemoksliškas siuvinukas su visomis 6 siūlų gijomis 14 ct kanvoje ten gavosi... Baisu net pagalvoti...

Pirmieji nemokšiški mano išsiuvinėti šedevrai kažkur taip ir nusimėtė – nebeliko jų kraičio skrynelėj. Seniausiais siuvinukas, nors ir vis dar su 6 gijomis ir žvairais kryžiukais, bet bent jau išsaugotas – žvakelę laikantis angeliukas. Ko gero, jam jau 10, gal net 15 metų... Taip, ir čia spalvos nederintos, kaip ir ankstesniuose siuviniuose, o modernus įrėminimas tikrai neprideda žavesio...

Pasibaigus siuvinėjimo pamokoms pasibaigė ir mano siuvinėjimas. Praėjus pusei dešimtmečio vėl į rankas pasiėmiau adatą. Vis dar nesuvokdama gijų skaičiaus ir spalvų svarbumo ėmiausi iki šiol didžiausio siuvinio – žirgo. Schema, kaip ir pati medžiagos skiautė, buvo likusios nuo mokyklos laikų, siūlų prisipirkau specializuotoj parduotuvėj, na, o adatą pasisiskolinau iš mamos. Žinojau, kaip mama myli žirgus, todėl dar nepradėjusi nusprendžiau, kad išsiuvinėtas paveikslėlis gimtadienio proga atiteks jai. Iš pradžių darbo ėmiausi namuose, tačiau pastebėjusi, kad mama vis smalsauja ką čia veikiu, pasiėmiau darbą su savimi į studijų metu apsistojamus namus. Ten tyliai, niekam nežinant, galiausiai įveikiau siuvinį. Kiek adatų lūžo bandant keturis 6 gijų siūlus sugrūsti į vieną plyšelį, kiek kartų gijos trūkdavo, kiek pradėdavau ne ta spalva jau nebesuskaičiuosiu. Tačiau galiu pasigirti bent tuo, kad visi kryžiukai į vieną pusę žiūri...

Kai žirgas atiteko tikrajai jo šeimininkei, nenorėdama palikti nuskriausto tėčio parsisiunčiau (ačiū tam, kas mane tuo metu paprotino) laivo jūroje siuvinėjimo rinkinį. Pradėjau dėlioti kryžiukus ir, galbūt prispaustai mokslų universitete, o galbūt dėl entuziazmo stokos siuvinį padėjau šalin. Tik po kiek laiko (galimai instagram platformoje) sužinojau apie gijų esmę... Nusivylusi savimi nusprendžiau išbandyti dar kartą, tik šį kart, pasistengti pagal taisykles. Iš užsienio parsisiunčiau siuvinėjimo rinkinuką – būsimą skirtuką. Peržvelgusi schemą, pagaliau parašytą ne kirilica (kurios nei perskaityti nemoku), galiausiai viską supratau. Kilusius klausimus išsigooglinau ir ėmiausi darbo. Siuvinėdama jau ne 6, o 2 gijom pajutau ir lengvumą. Juokinga, kaip iki tol nesuvokiau, kad tas visų siūlų grūdimas į langelį nėra taisyklingas... Gal tik prieš porą metų baigusi siuvinėti pirmąjį savo gyvenime skirtuką (tikiuosi, dabar jau atitinkantį schemos taisykles), griebiausi taisyti senų klaidų. Pradėtą kryžiuoti laivelį, na, tiksliau, dangaus skliaustelį, ėmiausi ardyti. Galiausiai, pasiklydus siūlų maišalynėj ir nukirtus ne tai, ką reikia, nubėgau internetu užsisakyti naujos medžiagos.

Visai neseniai atradau siuvinėjimą ant plastikinės kanvos ir Mano Palėpės magnetukus – avokadus. Šiuo metu juos ir siuvinėju. Vis dar manau, kad mano turimi siuvinėjimo įgūdžiai nėra tobuli, nors nuo pirmojo darbelio praskriejo daugiau nei penkiolika metų... Vis dar mokausi, vis dar tobulinu kryžiukus. Ko gero taip ir mokysiuosi iki gyvenimo galo...

Per ilgus metus supratau ne tik apie gijų skaičių, kanvos skirtumus, ar kurios adatos ilgiausiai tarnauja, bet ir tai, kokie siuvinėjime svarbūs lankeliai. Pirmasis, iki šiol turimas, antrąją dešimtį skaičiuojantis plastikinis jau nebepatenkina mano poreikių – nepatogus dėliojimas, nuolatinis sraigtelio iškritimas, mažas įtemptumas ne tik lėtina, bet ir kerta per kryžiukų kokybę. Žinoma, dabar turiu jau ir didesnį lankelį, tačiau svajoju, kad vieną dieną galėsiu siuvinėti tą ilgai brandintą laivą patogiai įsitaisiusi su pastatomu siuvinėjimo rėmeliu – laivas gi didžiulis... Tikiu, kad dar daug neatrastų kryžiukų paslapčių manęs laukia, kad pamilsiu šį hobį vėl ir vėl iš naujo.

Žinau, kaip kartais klaidos mus atbaido nuo noro, todėl visiems, besiimantiems šios veiklos, pirmiausiai, noriu palinkėti nebijoti klysti. Nei žvairi kryželiai, nei visų gijų siūlų pasirinkimas, nei visiškai nederančios spalvos neturi baidyti. Klaidos mums moko, veda į teisingą kelią, todėl jos negali būti mūsų priešėmis. Aš šventai tikiu, kad to, ko nemokame galime išmokti. Na, o jei norite pradėti taisyklingai siuvinėti nuo pirmųjų akordų – Mano palėpės profesionalai, tikiu, suteiks jums visą reikiamą informaciją! Dalinkimės klaidomis, netyčiukais ar sėkmėmis – nes taip galime mokytis vieni iš kitų. Susitikime Instagram platformoje, padiskutuosim apie sėkmes ar pasijuoksim iš savo nežinojimo. ? “

Linkėjimai

@gabija.leno